įdomybės jums

 

Iš muzikos meno istorijos

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Pitagoras ir muzika“

Senovės Graikijos filosofas ir mokslininkas Aristotelis teigė, kad menas turi taurinti sielas, o matematikas Pitagoras apskaičiavo intervalų dydį. Pagal Pitagorą – muzikos harmonija – tai mikrokosmosas, atspindintis pasaulio tvarką.

Be Senovės Graikijos ir Romos kultūros Rytuose klestėjo Senovės Indijos, Kinijos, Japonijos kultūros, kurios buvo savitos religinėmis tradicijomis, reikšmingos meno kūriniais ir mokslo atradimais.

Antikos muzikos kultūros vystymosi pradžioje muzika buvo suvokiama kaip nežemiškas, antgamtinis reiškinys. Apie muzikos galią buvo kuriami mitai (pvz.: Orfėjas ir Euridikė ).

Viduramžiais bažnyčios dėka muzika buvo dievobaimingumo ir dvasios tobulėjimo simbolis. Vėlesniais amžiais muzika tapo pasiekiamesnė įvairiems visuomenės sluoksniams, naudojama pasaulietiškesnė tematika (gamta, meilės lyrika). Šiandien garsų pripildyta aplinka užpildo visą mūsų kasdienybę ir šventes.

Paryžiaus Notre Dame katedra

VIDURAMŽIAI V a. – XV a.

Viduramžiai skirstomi į ankstyvuosius ir klasikinius.

Ankstyvieji viduramžiai – karų ir suirutės laikai; vyrauja vėlyvosios antikos ir vietinių genčių meno tradicijos. Karolio Didžiojo iniciatyva suburtas filosofų ir mokslininkų būrelis švietė didikus, telkė išsilavinusius žmones prie karaliaus dvaro.
Epochos meno raidai didelę įtaką darė bažnyčia: prie vyskupijų ir vienuolynų steigiamos mokyklos, plito lotyniškoji rankraštinė “knygų kultūra”. Vienuoliai ant pergamento perrašinėjo Bibliją, kitas švento turinio knygas. Kartais vienai knygai perrašyti vos užtekdavo gyvenimo. Pamažu vienuolynai ir bažnyčios tapo pagrindiniais kultūros centrais, iš kurių augo pirmieji universitetai: Bolonijos – Italijoje XI a., Oksfordo – Anglijoje XII a., Paryžiaus – XIII a. ir t.t.)

Klasikiniais viduramžiais (X – XI a.) pradėjo formuotis miestai, suklestėjo riterių luomas bei kultūra, skelbusi meilės kultą. 1034 m. krikščionių bažnyčia, iki tol buvusi vieninga, skilo į vakarų – katalikų ir rytų – provoslavų. Šioje epochoje vyko kryžiaus žygiai į Jeruzalę ir Bizantiją, tačiau į Vakarų Europą grįžo su Rytų (daugiausiai arabų) kultūros šviesa. Prancūzijos architektūroje gimsta romaniškas (pilys, bažnyčios), vėliau gotiškas (katedra miesto centre) stiliai, apėmę visą Europą.

Viduramžiais klestėjo vokalinė bažnytinė muzika. Pasaulietinę muziką, atstovavo riterių ir klajoklių muzikantų menas, paspartinęs instrumentinės muzikos raidą, praturtinęs ją naujais muzikos žanrais. Tačiau pasaulietinė muzika ryškesnė tik klasikiniais viduramžiais.
Viduramžiais muzika buvo suprantama kaip rimta mokslo šaka. Pagal to meto teoretikų suskirstymą, muzika, aritmetika, geometrija ir astronomija sudarė vieną mokslo dalykų grupę (kvadratiumą), o gramatika, dialektika ir retorika (iškalbos menas) – kitą (triviumą).
Muzika buvo apgaubaubta simboliais ir jų aiškinimais (pvz.: prima (1) reiškė vieną Dievą, kvarta (4) – keturis žmogaus temperamentus, metų laikus ir pan.) Instrumentinė muzika, kaip ir tercija, tritonis ilgą laiką buvo nepageidaujami ar net draudžiami, aiškinama jų šėtoniška kilmė ir neigiamas poveikis žmogaus dorovei. Minėti intervalai buvo vadinami disonansais. 

Gvidas iš Areco – solmizacijos pradininka
Svarbus vaidmuo notacijos atsiradimui tenka Gvidui iš Areco (Guido da Arezzo 955 – 1050).
Jis buvo žymus muzikos teoretikas, parašęs daug traktatų apie muziką, improvizaciją ir kūrybą. Tačiau svarbiausias Gvido iš Areco nuopelnas – solmizacijos (solfedžiavimo) sistemos pradininkas, įvedęs skiemeninius garsų pavadinimus. Pagal giesmės į šv. Joną eilučių pirmuosius skiemenis sudarė eilėgarsį – ut re mi fa sol la. Vėliau skiemenį ”ut”, kad būtų patogiau intonuoti pakeitė į “do”, o garsą “si” sudarė iš Sanctes Joanes pirmųjų raidžių. Būtent Gvidas iš Areco vietoj 1 linijos nubrėžė 4, o ant jų išdėstė neumas, atspindinčias tikslų jų aukšti.

plačiau skaitykite:http://projektas-muzika.lmta.lt/media/vadoveliai_2/Vadovelis_1/II_dalis/3.Muzikos_notacija_ir_raktai/index3.htm

Bažnytinės muzikos žanrai

Bažnytiniai muzikos žanrai formavosi įvairių kultūrų (judėjų, egiptiečių, sirų, palestiniečių) įtakoje. Iš judėjų pirmiausiai buvo perimta psalmodija (rečitatyvinis giedojimas) ir responsorinio, antifoninio giedojimo forma (solistas – choras, choras – choras).
Bažnytiniame giedojime buvo ypač sureikšmintas žodis, nes jis Šv. Rašto tiesų skelbėjas.
Reikšmingiausi viduramžių bažnytinės muzikos žanrai:

Himnas. Krikščionys jį perėmė iš Senovės graikų. Tapo Dievą šlovinančia giesme. Ypatingai himnai buvo populiarūs Bizantijoje (VIII a.), kur beveik visos giesmės buvo vadinamos himnais, o jų kūrėjai – himnografais.
Žymiausią viduramžių himną „Te Deum laudamus“ („Tave Dieve garbiname“) sukūrė šv. Ambrozijus Mediolanietis IV a. pabaigoje. Vėlesnių amžių kompozitorius ne kartą įkvėpė gražus šio himno lotyniškas tekstas, kurį panaudojo „Te Deum“ žanrą kurdami kompozitoriai Mocartas, Haidnas, Berliozas ir kt.

Popiežius Grigalius I

Grigališkas choralas. Šio bažnytinio žanro raida apima keletą šimtmečių. Ankstyvojoje krikščionybėje pamaldų metu giedodavo visa bendruomenė. Giesmės buvo įvairios – prancūziškos, ispaniškos, arabiškos, itališkos ar kitokios kilmės. Tačiau IV a. įvyko krikščionių bažnyčios susirinkimas, kuris nusprendė leisti giedoti liturginėse apeigose tik profesionaliems giedotojams. Taip atsirado pirmosios giedojimo mokyklos, kurios kūrėsi stambiausiuose Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Airijos vienuolynuose. Dar vėliau, katalikiškos Romos ėmė netenkinti giedamų giesmių įvairovė. Todėl V a. buvo pradėta siekti giesmių vienovės giedojimo, turinio ir formos atžvilgiu. Galutinis bažnytinių giesmių sutvarkymas buvo baigtas VII a. pradžioje, valdant popiežiui Grigaliui I – jam.
Grigalius I – sis buvo pirmasis vienuolis, tapęs popiežiumi. Jam valdant Europoje prasidėjo vienuolynų klestėjimas. Jie tapo viduramžių švietimo, mokslo, meno centrais, kuriuose buvo mokoma kalbų, istorijos, tiksliųjų mokslų, muzikos teorijos ir giedojimo pagrindų. Tik turtingi vienuolynai galėjo didžiuotis epochos retenybe – knyga. Manoma, kad būtent Grigalius I susistemino bažnytines giesmes ir tokias prisakė giedoti. Todėl praėjus 3 šimtmečiams popiežiaus sudarytas giesmynas ir buvo pavadintas jo garbei.

Giesmynas

Plačiau galima paskaityti šaltinyje:http://projektas-muzika.lmta.lt/media/vadoveliai_2/Vadovelis_2/3.Viduramziu_daugiabalse_muzika/index3.htm

 

 

 


„Siuvinėtos istorijos“

 

Loreta Zdanavičienė Degantis krūmas 2011, drobė, aliejus, 80x110 cm.

 Giedodamos sutartines jos siuvinėjo drobes, aš tapau joms laiškus, viskas sukasi ratu ir sugrįžta atgal“.

Ir aš vėl sugrįžtu prie tapymo ant senų siuvinėtų drobių.

Kiekviena drobelė turi savo istoriją, kurią ir noriu papasakoti.. Merginos siuvinėjo ruošdamosi ištekėti, kraudamosi kraitį. Siuvinėdavo ir besilaukdamos vaikelio. Aš tuos užmirštus siuvinėjimus surenku iš savo draugų mamų, močiučių ir prikeliu,
perkeldama į paveikslus. Taip tarsi pratęsiu tų siuvinių gyvenimus, o jie turi savo išskirtines istorijas. Mano draugės mama Janina Burbaitė siuvinėjo sau kraičiui vežama į Sibirą. Pasakojo: “Vežė aštoniolika parų, o aš tuo tarpu siuvinėju. Galvoju
ištekėsiu – turėsiu”. Irkucke Janina irgi siuvinėjo “Siūlai iš virvės, atsikerpi ir trauki po siūlelį”. Tie siuvinėjimai labai gražūs – baltais siūlais išpuoštos pagalvės. Per laiką nusiplovė, suplyšo, turiu tik išlikusią medžiagos atraižėlę, kurią man perdavė,
kad paveiksle išliktų atmintis. Geriau išsilaikiusias siuvinėtas drobeles aptraukiu ant porėmio. Kartais, kai audinys jau suplyšęs, iškarpau siuvinėjimus ir klijuoju, kuriu paveikslą koliažo būdu.

Siuvinėtos istorijos – paveikslai, kuriuose išsaugoti paprastų lietuvių moterų atsiminimai, tai bandymas stabtelti laike ir vėl juo keliauti, pasakojant istorijas, pratęsiant siuvinių gyvenimus, juos naujai prikeliant. Šia paroda kviečiu prisiminti mūsų tautos moterų senąsias rankdarbių tradicijas, susipažinti su dalele istorinio paveldo, liudijančio lietuvių moterų darbštumą ir
kūrybiškumą.

Loreta Zdanavičienė

 

Utenos kraštotyros muziejuje atidaryta tapybos paroda veiks iki liepos 19d.

Daugiau apie autorės kūrinius

 

 


Materialus ir nematerialus kultūros paveldas

Kultūros paveldas – per kelias kartas perimtos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu svarbios kultūros vertybės. Kultūros paveldas skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį paveldą. Kultūros paveldas su gamtos paveldu sudaro Pasaulio paveldą.

1972 m. UNESCO priimtoje Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijoje skelbiama, kad kiekvienos tautos paveldas yra visų tautų paveldas, kurį būtina pažinti ir saugoti. Konvenciją ratifikavo ar prie jos prisijungė 193 valstybės (Lietuva1992 m., Latvija ir Estija1995 m.). Reikšmingiausius kultūros paveldo objektus Pasaulio paveldo komitetas skelbia pasaulio paveldo paminklais. Pasaulio paveldo sąraše yra 644 kultūros bei 24 kultūros ir gamtos objektai.

Nuo XXI a. pradžios pagal Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, priimtą 2000 m. tautų nematerialusis paveldas skelbiamas žmonijos kultūros paveldu. Lietuva konvenciją ratifikavo 2004 m.

Šioje Konvencijoje:

„Nematerialus kultūros paveldas“ – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susiję kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, tokiu būdu skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui. Šioje Konvencijoje aptariamas tik toks nematerialus kultūros paveldas, kuris yra suderinamas su esamais tarptautiniais žmogaus teisių dokumentais, taip pat su bendruomenių, grupių ir žmonių savitarpio pagarbos ir tvaraus vystymosi reikalavimais.

2018-ieji paskelbti Europos paveldo metais. Šio paskelbimo tikslas paskatinti daugiau žmonių atrasti ir pažinti kultūros paveldą, juo domėtis ir sustiprinti bendrystę. Viešoji įstaiga „Atvertos langinės“ visapusiškai prisideda ir puoselėja šią misiją.

Daugiau apie tai pozityviai čia:

http://pozityvu.lt/atviru-langiniu-sodyboje-isikurusi-ruta-cia-rengia-kurybines-vaiku-stovyklas/

 

Etnoarcitektūrinė Kunigiškių I kaimo sodyba.
Regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas, atviras pažinimui ir lankymui.
Dėl viešo lankymo susitarti iš anksto tel. +37061487398

Kovo 16-Knygnešio diena

2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena.

Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba, tiksliau, parašytas naudojantis lotyniško pagrindo abėcėle mūsų tėvynės teritorijoje kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje . Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje (tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje), nelegaliai, slapčia gabenami per sieną ir platinami Lietuvoje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje.

Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią daugiau kaip 40 metų.

Kunigiškių kaimo (dabar Kunigiškiai I, Svėdasų sen.) istorija siejasi su tuo metu šiame kaime gimusiu Feliksu Baltuška (1865- 1896-1944) kunigu, knygnešiu, daraktoriumi, vienuoliu – tėvu Silvestru OFM.

Kun. F. Baltuška 1909 metais Lietuvių Seime kalbėjo iš tribūnos, platino spaudą, įsteigė „Ryto“ skyrių, vokiečių okupacijos metu šelpė badaujančius, buvo aktyvus besikuriančios Lietuvos dalyvis. 1899–1904 Nemunaityje pastatė gotikinę mūrinę bažnyčią, steigė slaptas mokyklas, įvedė visuotinę blaivybę, rengė ekskursijas į Vilnių ir Pivašiūnus, pastatė kleboniją ir parapijos namus su biblioteka ir skaitykla. Palaidotas Nemunaičio bažnyčios šventoriuje.


 

 

 

Kaziuko mugė kovo 2-4 d. Vilnius

Sostinėje vykstanti tradicinė šventė – Kaziuko mugė ryškiai išsiskiria gilia istorine tradicija, – ji kilusi iš šventojo karalaičio Kazimiero pagerbimo procesijų, rengiamų nuo 1604 metų. Laikui bėgant bažnytinę šventę lydinti prekyba išaugo iki spalvingos trijų dienų Kaziuko mugės. Tęsdama šimtmečių tradiciją, rodydama rankų darbo išmoningus gaminius,  džiugindama unikaliomis vilnietiškomis verbomis, mugė neturi lygių aplinkiniuose kraštuose.

Daugiau apie Kaziuko mugės istoriją skaitykite pasirinkę nuorodą žemiau (tekstas iš knygos  „Kaziuko mugė Vilniuje: kilmė, tradicijos, perspektyvos“autorius prof. Libertas Klimka):

http://www.etno.lt/images/Dokumentai/Kaziuko_mugės_istorija.pdf

Kaziuko mugė Vilniaus Lukiškių aikštėje prieš 100-ą metų

nuotrauka iš http://lt1918.lt/irasai/1918-m-kovo-4-d-sv-kazimiero-dienos-apvaiksciojimas/

 

 

 


Vasario 3 d. Linų diena
Šią dieną ainių apeigose šventinami linai, prašant geresnio jų derliaus. Pagal papročius pašventinta linų sruoga apsupdavo žalią eglės ar kadugio šakelę, – juk netrukus gamtoje atgims gyvybė. Etnologai rašo apie mosėdiškių valstiečių stebėjimus linų dienos išvakarėse pasėjamus linų sėmenis į du indelius. Į vieną berdavo sėmenis vidurdienį, į kitą – pavakare. Pastatydavo ant palangės, paskui stebėdavo, kurie gi anksčiau sudygs, gražesnius želmenis išleis. Pagal tai, pavasarį, žemei įšilus, tuo metu – vidurdienį ar pavakare ir sėdavo laukuose. Sėjos metas tradiciškai – apie gegužės 31, pradėjus kadagiams ir šermukšniams žydėti, penktą jauno Mėnulio dieną. O vėlyvą rudenį, pabaigus visus lino darbus, vadinamus „lino mūka“, kitados merginos apeigomis pagarbindavo dievaitį Vaižgantą, šio naudingo augalo globėją.

Apie žydrojo dangaus mėlynės spindesį laukuose bei lino gyvenimo atspindį dabartyje, skaitykite plačiau Rokiškio krašto kultūros žurnale  „Prie Nemunėlio“ Nr. 2 (39) 2017. „Linas, jo mūka ir Romualdas….“

https://www.keliuociucentras.rvb.lt/lt/zurnalas-prie-nemunelio