įdomybės jums

Materialus ir nematerialus kultūros paveldas

Kultūros paveldas – per kelias kartas perimtos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu svarbios kultūros vertybės. Kultūros paveldas skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį paveldą. Kultūros paveldas su gamtos paveldu sudaro Pasaulio paveldą.

1972 m. UNESCO priimtoje Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijoje skelbiama, kad kiekvienos tautos paveldas yra visų tautų paveldas, kurį būtina pažinti ir saugoti. Konvenciją ratifikavo ar prie jos prisijungė 193 valstybės (Lietuva1992 m., Latvija ir Estija1995 m.). Reikšmingiausius kultūros paveldo objektus Pasaulio paveldo komitetas skelbia pasaulio paveldo paminklais. Pasaulio paveldo sąraše yra 644 kultūros bei 24 kultūros ir gamtos objektai.

Nuo XXI a. pradžios pagal Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, priimtą 2000 m. tautų nematerialusis paveldas skelbiamas žmonijos kultūros paveldu. Lietuva konvenciją ratifikavo 2004 m.

Šioje Konvencijoje:

„Nematerialus kultūros paveldas“ – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susiję kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, tokiu būdu skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui. Šioje Konvencijoje aptariamas tik toks nematerialus kultūros paveldas, kuris yra suderinamas su esamais tarptautiniais žmogaus teisių dokumentais, taip pat su bendruomenių, grupių ir žmonių savitarpio pagarbos ir tvaraus vystymosi reikalavimais.

2018-ieji paskelbti Europos paveldo metais. Šio paskelbimo tikslas paskatinti daugiau žmonių atrasti ir pažinti kultūros paveldą, juo domėtis ir sustiprinti bendrystę. Viešoji įstaiga „Atvertos langinės“ visapusiškai prisideda ir puoselėja šią misiją.

Daugiau apie tai pozityviai čia:

http://pozityvu.lt/atviru-langiniu-sodyboje-isikurusi-ruta-cia-rengia-kurybines-vaiku-stovyklas/

 

Etnoarcitektūrinė Kunigiškių I kaimo sodyba.
Regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas, atviras pažinimui ir lankymui.
Dėl viešo lankymo susitarti iš anksto tel. +37061487398

Kovo 16-Knygnešio diena

2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena.

Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba, tiksliau, parašytas naudojantis lotyniško pagrindo abėcėle mūsų tėvynės teritorijoje kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje . Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje (tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje), nelegaliai, slapčia gabenami per sieną ir platinami Lietuvoje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje.

Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią daugiau kaip 40 metų.

Kunigiškių kaimo (dabar Kunigiškiai I, Svėdasų sen.) istorija siejasi su tuo metu šiame kaime gimusiu Feliksu Baltuška (1865- 1896-1944) kunigu, knygnešiu, daraktoriumi, vienuoliu – tėvu Silvestru OFM.

Kun. F. Baltuška 1909 metais Lietuvių Seime kalbėjo iš tribūnos, platino spaudą, įsteigė „Ryto“ skyrių, vokiečių okupacijos metu šelpė badaujančius, buvo aktyvus besikuriančios Lietuvos dalyvis. 1899–1904 Nemunaityje pastatė gotikinę mūrinę bažnyčią, steigė slaptas mokyklas, įvedė visuotinę blaivybę, rengė ekskursijas į Vilnių ir Pivašiūnus, pastatė kleboniją ir parapijos namus su biblioteka ir skaitykla. Palaidotas Nemunaičio bažnyčios šventoriuje.


 

Loreta Zdanavičienė Vakarėjant 2015, drobė, aliejus, 90x110 cm.

„Siuvinėtos istorijos“

Giedodamos sutartines jos siuvinėjo drobes, aš tapau joms laiškus, viskas sukasi ratu ir sugrįžta atgal“.

Ir aš vėl sugrįžtu prie tapymo ant senų siuvinėtų drobių.

Kiekviena drobelė turi savo istoriją, kurią ir noriu papasakoti.. Merginos siuvinėjo ruošdamosi ištekėti, kraudamosi kraitį. Siuvinėdavo ir besilaukdamos vaikelio. Aš tuos užmirštus siuvinėjimus surenku iš savo draugų mamų, močiučių ir prikeliu,
perkeldama į paveikslus. Taip tarsi pratęsiu tų siuvinių gyvenimus, o jie turi savo išskirtines istorijas. Mano draugės mama Janina Burbaitė siuvinėjo sau kraičiui vežama į Sibirą. Pasakojo: “Vežė aštoniolika parų, o aš tuo tarpu siuvinėju. Galvoju
ištekėsiu – turėsiu”. Irkucke Janina irgi siuvinėjo “Siūlai iš virvės, atsikerpi ir trauki po siūlelį”. Tie siuvinėjimai labai gražūs – baltais siūlais išpuoštos pagalvės. Per laiką nusiplovė, suplyšo, turiu tik išlikusią medžiagos atraižėlę, kurią man perdavė,
kad paveiksle išliktų atmintis. Geriau išsilaikiusias siuvinėtas drobeles aptraukiu ant porėmio. Kartais, kai audinys jau suplyšęs, iškarpau siuvinėjimus ir klijuoju, kuriu paveikslą koliažo būdu.

Siuvinėtos istorijos – paveikslai, kuriuose išsaugoti paprastų lietuvių moterų atsiminimai, tai bandymas stabtelti laike ir vėl juo keliauti, pasakojant istorijas, pratęsiant siuvinių gyvenimus, juos naujai prikeliant. Šia paroda kviečiu prisiminti mūsų tautos moterų senąsias rankdarbių tradicijas, susipažinti su dalele istorinio paveldo, liudijančio lietuvių moterų darbštumą ir
kūrybiškumą.

Loreta Zdanavičienė

 

Paroda veiks iki kovo 30 d.

Anykščių kultūros centre

Daugiau apie kūrinius:

 


 

Kaziuko mugė kovo 2-4 d. Vilnius

Sostinėje vykstanti tradicinė šventė – Kaziuko mugė ryškiai išsiskiria gilia istorine tradicija, – ji kilusi iš šventojo karalaičio Kazimiero pagerbimo procesijų, rengiamų nuo 1604 metų. Laikui bėgant bažnytinę šventę lydinti prekyba išaugo iki spalvingos trijų dienų Kaziuko mugės. Tęsdama šimtmečių tradiciją, rodydama rankų darbo išmoningus gaminius,  džiugindama unikaliomis vilnietiškomis verbomis, mugė neturi lygių aplinkiniuose kraštuose.

Daugiau apie Kaziuko mugės istoriją skaitykite pasirinkę nuorodą žemiau (tekstas iš knygos  „Kaziuko mugė Vilniuje: kilmė, tradicijos, perspektyvos“autorius prof. Libertas Klimka):

http://www.etno.lt/images/Dokumentai/Kaziuko_mugės_istorija.pdf

Kaziuko mugė Vilniaus Lukiškių aikštėje prieš 100-ą metų

nuotrauka iš http://lt1918.lt/irasai/1918-m-kovo-4-d-sv-kazimiero-dienos-apvaiksciojimas/

 

 

 


Vasario 3 d. Linų diena
Šią dieną ainių apeigose šventinami linai, prašant geresnio jų derliaus. Pagal papročius pašventinta linų sruoga apsupdavo žalią eglės ar kadugio šakelę, – juk netrukus gamtoje atgims gyvybė. Etnologai rašo apie mosėdiškių valstiečių stebėjimus linų dienos išvakarėse pasėjamus linų sėmenis į du indelius. Į vieną berdavo sėmenis vidurdienį, į kitą – pavakare. Pastatydavo ant palangės, paskui stebėdavo, kurie gi anksčiau sudygs, gražesnius želmenis išleis. Pagal tai, pavasarį, žemei įšilus, tuo metu – vidurdienį ar pavakare ir sėdavo laukuose. Sėjos metas tradiciškai – apie gegužės 31, pradėjus kadagiams ir šermukšniams žydėti, penktą jauno Mėnulio dieną. O vėlyvą rudenį, pabaigus visus lino darbus, vadinamus „lino mūka“, kitados merginos apeigomis pagarbindavo dievaitį Vaižgantą, šio naudingo augalo globėją.

Apie žydrojo dangaus mėlynės spindesį laukuose bei lino gyvenimo atspindį dabartyje, skaitykite plačiau Rokiškio krašto kultūros žurnale  „Prie Nemunėlio“ Nr. 2 (39) 2017. „Linas, jo mūka ir Romualdas….“

https://www.keliuociucentras.rvb.lt/lt/zurnalas-prie-nemunelio